Abejonė – atsiduoti ar ne

Visos mes norime ištekėti – kreipiuosi, žinoma į mus, moteris. Nes kažkaip gera galvoti apie save kaip apie ištekėjusią, kaip apie  kuriančią šeimą, kaip apie gyvenančią kartu su artimais žmonėmis…

Tačiau ką gi išties moteriai reiškia vedybos? Kas realiai vyksta jos viduje, kai ji bando nuspręsti tai padaryti? Net jei ir labai myli savo būsimą sutuoktinį, kaip nesuklysti žengiant šį žingsnį?

Aš taip suprantu, jog vedybos reiškia atsiduoti. Atsiduoti tam būsimam gyvenimui kartu: kai ne tu viena sprendi kaip ir kur gyvensi, kai su kažkuo turėsi tartis kaip uždirbti pinigus ir kaip juos leisti, kai parduotuvėje bandysite kartu išsirinkti grietinę… ir dar tūkstančiai, milijonai smulkmenų, detalių, kurias tu anksčiau darei paprastai, daug nesusimąstydama, nes tau pačiai viskas buvo aišku. O dabar – reikia tartis, derintis, taikytis, atsižvelgti į kito poreikius… O jeigu dar ir skoniai nesutampa? Ir tikrai atsiras dalykų, kuriuose jie nesutaps. Kaip tada spręsti šias kasdienines smulkias situacijas iš kurių ir susideda visas gyvenimas? Kaip atsiduoti tam gyvenimui?

Tiksliau gal derėtų savęs paklausti, ar esu pasiruošusi pabaigti vienišės gyvenimą ir pradėti gyvenimą kartu. Nes tai yra VISAI KITAS GYVENIMAS.

Šmaikštūs vyrų ir moterų skirtumai:)))

Juokingas filmukas apie vyrų ir moterų skirtumus, kuriame charizmatiškasis vedėjas taip subtiliai atskleidžia 100 procentinę tiesą:)))

Vyras moters gyvenime

Ar kada susimąstėt, kas vienija moteris? Galvojot, yra moteriškas solidarumas ar ne? Pastaruoju metu tenka bendrauti daugiausiai su moterimis ir pastebėjau, kad bendravimo ribas tarp mūsų pralaužia šmaikštus pokalbiai apie vyrus. Galime padėkoti jiems (na ir madai:)), kad duoda peno kasdieniams moterų pašnekesiams.

Tas keistas, bet kartu ir paprastas, žemiškas ir dangiškas, subtilus gamtos vaikas MOTERIS. Kupina paslapčių, minčių, svajonių, tikslų, norų, poreikių… Jeigu nori būti moteris iš didžiosios M, turi ties tuo labai daug dirbti, lavintis, puoselėti vidinį pasaulį, prižiūrėti kūną, kuris slepia tą vidų. Tačiau susimąsčiau – na ir kam gi visa tai? Sėdėčiau ant sofos, žiūrėčiau TV, valgyčiau traškučius ir būčiau laiminga tokia, kokia esu. Bet ar tikrai būčiau?

Gyvenime viskas turi tikslą. Viską ką darai, darai vardan kažko ir tai būna labai skirtingi dalykai. Bet dėl ko moteriai reikia dirbti, kad ji būtų Moteris? Aišku, neabejotinai pirmiausia dėl savęs!!! Taigi, pirmas tikslas yra. Tada atsiranda poreikis savo pasiekimais dalintis. Mes atsiduodame darbui, realizuojam savo sugebėjimus, žinias, kūrybiškumą ir visą tai, ką puoselėjome savyje. Galime drąsiau įgyvendinti savo norus, nes būdamos Moterimis labiau save mylime, labiau savimi pasitikime ir esame tvirtesnės, įdomesnės, jaučiame savo vertę. Ok ok, no problem, beeeet, ne ne ne, kažko dar trūksta… Mmm, gal vyro..?

Va kas yra antrasis tikslas mūsų istorijoje – VYRAS. Atrodo mokaisi įdomius mokslus, dirbi įdomų darbą, turi gerus draugus ir šeimą, pilną lentyną knygų, sausakimšą spintą stilingų apdarų, laisvalaikiu tapai, rašai, keliauji, gamini ar turi begales kitų emociškai pakraunančių veiklų, bet staiga kažkur giliai giliai išgirsti aliarmo mygtuką, kurio stengies negirdėti, bet jis vis garsėja ir garsėja… Kaip dažnai girdėdavau ir girdžiu žodžius: „ir be vyro galima būti laimingai“. O jau kaip pati dažnai tai sakydavau, pakeldavau aukštai galvą ir tuo didžiuodavausi. Bet savęs niekada neapgausi. Gamta jau tokia, ji mėgsta pusiausvyrą, o moteriai antroji sverto pusė yra būtent vyras.

Visai galime pereiti nuo moters vidinio pasaulio prie tikslo, t.y. vyro, visą tai gražiai apjungti ir būti laimingomis:) Manau „Moters studijos“ bloge‘e reikia daugiau apie tai padiskutuoti:)))

The story of the pencil

source: “Like the Flowing River” by Paulo Coelho

A boy was watching his grandmother write a letter. At one point he asked:

‘Are you writing a story about what we’ve done? Is it a story about me?’
His grandmother stopped writing her letter and said to her grandson:
I am writing about you, actually, but more important than the words is the pencil I’m using. I hope you will be like this pencil when you grow up.’

Intrigued, the boy looked at the pencil. It didn’t seem very special.
‘But it’s just like any other pencil I’ve ever seen!’

‘That depends on how you look at things. It has five qualities which, if you manage to hang on them, will make you a person who is always at peace with the world.’

‘First quality: you are capable of great things, but you must never forget that there is a hand guiding your steps. We call that hand God, and He always guides us according to His will.’

‘Second quality: now and then, I have to stop writing and use a sharpner. That makes the pencil suffer a little, but afterwards, he’s much sharper. So you, too, must learn to bear certain pains and sorrows, because they will make you a better person.

‘Third quality: the pencil always allows us to use an eraser to rub out any mistakes. This means that correcting something we did is not necessarily a bad thing; it helps to keep us on the road to justice.’

‘Fourth quality: what really matters in a pencil is not its wooden exterior, but the graphite inside. So always pay attention to what is happening inside you.’

‘Finally, the pencil’s fifth quality: it always leaves a mark. In just the same way, you should know that everything you do in life will leave a mark, so try to be conscious of that in your every action’

Nuostabių šv.Kalėdų:)

Ach… švenčių metas artėja. Negaliu patikėti, kad už 4 dienų jau Kūčių vakaras. Taip greitai bėga laikas ir net nepajunti, kai vėl reik puošti eglutę, ieškoti dovanų… Kai pradedi mintyse bėgti per praėjusius metus, praėjusias nuostabias dienas, nuostabius vakarus ir nepakartojamas naktis… Pasiilgstu vaikystės, kai tikėjau Kalėdų seneliu, nes tada Kalėdos buvo toks stebuklas. Pamenu, kai keldavausi ryte, mama ruošdavo vakarienę atvyksiantiems svečiams, o aš žiūrėdavau kasmetinius kalėdinius filmukus. Mano mėgstamiausias buvo kai berniukas su mergaite eidavo pro kepinių krautuvėlę ir varvindavo seiles, nes neturėjo pinigų skanėstams. Kai krautuvėlės šeimininkas atsiuntė jiems skanėstų, jie valgė, bet negalėjo patikėti, tada įsidūrė šakute, kad suprastų, jog tai ne sapnas. Tie gražūs, naivūs, šventiniai filmukai. Kupina laukimo naktis, kai lauki ryto ir svajoji, kad Kalėdų senis atneštų Barbę ir maišą saldainių…

Kalėdų laukimas turi be galo daug savito žavesio. Šiais metais ypač norisi sustoti ir prisiminti, kokia gi yra žiemos švenčių, stebuklų meto esmė ir aš neturiu omenyje istorijos. Tai nuostabus metas moteriai namuose kurti jaukumą, šilumą ir ramybę. Šventės praeis, vėl kibsim į naujus metus, į naujus darbus, į naujas viltis. O dabar tiesiog norisi palinkėti sau ir kitoms tradicinių šv. Kalėdų, kaip iš reklamų, kai namuose kvepia imbieriniais sausainiais, eglės šakom, mandarinais, klegesiu, juoku ir šiluma. Gal jau nebetikim Kalėdų seniu, bet taip smagu dovanas rasti po eglute…:)

Gražių ir nuoširdžių švenčių!!!:)))

Kai pritrūksta…

Ech, ilgokai neprisiruošiau užklysti į savo blog’iuką:) Vis tie darbai darbeliai, kai turi tiek nuveikt, kad nelieka laiko nei paskaityt, nei ramiai gurkšnojant vyno pažiūrėti įdomaus filmo… kai net porą mėnesių nematai savo draugų. Bet va bėgi bėgi ir visai gerai gaunasi. Atrodo tie darbai pasiseka ir liūdesiui nelieka vietos. Va pamenu, visai neseniai, negalėdavau pakęsti ilgų atostogų, nes mane tiesiog žudydavo laisvas laikas, skųsdavausi, kad kai neturi ką veikti, tai visokios kvailos mintys galvon braunasi, prisigalvoji nebūtų dalykų, perdaug analizuoji save, savo santykius. Tai tada žinoma, kad susimąstai, kad geriau neturėsi tam laiko ir būsi laimingesnė. Bet va kažkaip neturėjau laiko rašyti ir jaučiu, kad kažkas negerai, dienos vėl vienodos pasidarė, nebežinai ko nori, ko nenori ir nežinai, kuo save motyvuoti. O juk atrodo, kad iš esmės viskas gerai…

Taigi, supratau, kad tapau priklausoma nuo rašymo, nuo skaitymo, nuo analizavimo. Vadinasi, kad analizė nėra taip blogai, jei žinai, kaip ja panaudoti. Kūryba, štai kas nuostabu. Tai nebūtinai meno kūrinių kūrimas, tai gal net gyvenimo būdas. Štai pamenu, kai vienoj darbovietėj reikėjo atlikti užduoti, o projektų vadovas tiesiog pasakė: „pažvelkit į viską kūrybiškai“. Po šių žodžių visi suprato, ką turi daryti, tiesiog… Taigi, kūryba… Man tuo tapo rašymas, nes atpalaiduoja galvą, mintis ir padeda suprasti, ką jauti, apie ką svajoji, ką turi daryti. Šiuo įrašu noriu pasidalinti būdu, kuris leidžia paanalizuoti savo pasąmonę – tai laisvasis rašymas (free writing). Daug kam žinomas būdas ir propaguojamas rašytojų, kuriuos aplankė minčių blokas. Bet tai nuostabus dalykas kasdienai, kai galvoje susikaupia daugybė minčių, kai reikia įkvėpimo, kai nori susivokti, kai trūksta kūrybiškumo.

Siūloma tai daryti taip:

1. Nustatyti laikrodžio skambuti 5-10 min., kad nežvilgčiotumėte į laikrodį;

2. Sugalvoti pavadinimą, temą, o geriausiai, kad rašytumėte tiesiog tai, kas savaime liejasi;

3. Pradėkit rašyti. Negalvokit apie sakinių logiką, skyrybą, gramatines klaidas. Netaisykite. Rašykit tiesiog negalvodama, viską, absoliučiai viską, nekreipiant dėmesio į nieką tol, kol suskambės laikrodis;

4. Pasibaigus laikui perskaitykit tai, ką parašėt. Galit pačios nustebti iš kur tie žodžiai ir mintys.

Reikalas tikrai veiksmingas, o smagiausia, kad gali gautis ir puikūs eilėraščiai:)

Štai kaip smagiai atrodo laisvojo rašymo pavyzdys:

„well I’m sitting here at the key board and I really don’t know what to write about it is too chilly in this building today age after we complained all summe about it being too hot – remind myself not to correct errors it’s second nature to go back and change mistales mabee i should have written this example in long hand but then i ‘d have to translate my hadnwriting I don’t know how to wirt ehte link for the Shiki list renga I want ot constribute a link if I can I saw a bumblebee in sweet pea blossoms this morning and i think that would work bery well as an image but i havent got it worked out well i don’t know how the bee relates to the blossoms is he hiding in them? is he . . . is he . . . is he . . . making a home there, no of course not bees don’t live in blossoms and he’s not hiding either I cont’ thins bees hide what do yu thing? (i’m aware I, m going to post hthis and aware someone may read it which causes some inihinbition I couldn’t rfind another aexample earier my typing isn’t always this bads excuses excuses but freedom too mabeb my bee link can can can canc can canc what ? include refenerce to alley where we were aw=walking the dof? i mean dog of course he was buried stuck his head in nettles or something some kinf of weed groins gwo growing in the chain link fense below the sweet peas so may be I can put the fo dog in the link but it can’t be more than 14 syllables which isn’t very much to wirte I guess but thats renga for you I like the hokku that Dhugal posted “sparrows/erip aw I can’t remember they erupt from trees but I think Paul Mena says what kind of trees and there’s the third line :“a sudden burst of thunder“ and did I remember that write i mean rite and anyway the bee going INTO the blossoms I think links nicely with the sparrows coming out of the rte trees and the thunder with the bee’s presumed buzzing although I ididnt hear anything and maybe that would be something to include in the link do you think? henh henh henh I rhymed I did and the bees and the blosssom, ah the birds and the bees and the blossoms and the supposed old fashioned man to man talk a father had with a son but I was a farmboy and it’s kinda hard to miss what a bull does to a cow and that’s probably enough of that guess I won’t spell chect this file hee ehee hee and what next what comes nesct I stiull have a minut or ssp these tehrt there awas and idea aobyut the bee and blossom link there but it’s past o yeh the silence the of the bee, ie “the silence of the bee / in the sweetpea blossoms? yeh I think that;s it finish this mess and sebd send it to Dhugal and see how he lings likes it see there, free writing fdoses pay off I didn’t not intend that reslult and it wasn’t planned iethter so that’s about it“

[http://web.mst.edu/~gdoty/classes/concepts-practices/free-writing.html]

Šiandien atlikau savo pareigą laisvajam rašymui… einu taurės vyno ir gero filmo…

Motina, amazonė, hetera ar tarpininkė?

Atradau nuostabų straipsnį žurnale AŠ IR PSICHOLOGIJA. Jame nagrinėjamas moters paveikslas pasakose ir išskiriami keturi pagrindiniai moters tipai: MOTINA, AMAZONĖ, HETERA, TARPININKĖ. Pačias pasakas, manau, žinome visos iš vaikystės, tad jų nedėsiu į blog’ ą, bet interpretacijos labai įdomios. Tikrai tikiu, kad nebus moters, kuri atitiks tik vieną tipą, tačiau kažkuris kiekvienoje iš mūsų yra pagrindinis. Na aš atradau saviškį, o Jūs?:)))

Lakštingalos persikūnijimas į tarpininkę

(Lakštingala pagal H. K. Anderseną)

Tarpininkė – turbūt mistiškiausias moters tipas, apibrėžtas jungistės Toni Wolff. Jos nepaprastai išlavinta intuicija padeda suvokti aplinką, vyraujančią kultūrą. Toks pažinimas nepagrįstas tyrimais ar faktais. Tarpininkė – lyg dviejų pasaulių jungtis: suvokiamo ir nesuvokiamo. Tarpininkei realybė neapsiriboja vien tikrove. Jos sapnai, mintys, vaizdiniai – svarbi kasdienybės dalis. Inkvizicijos laikais tokios moterys buvo vadinamos raganomis, bendruomeninėse tautose jos – šamanės. Tačiau tarpininkės lakštingalos giesme gali būti ir tapymas, muzikavimas ar politikavimas. Tai – moterys, kurios drąsiai kelia egzistencinius klausimus ir sau, ir aplinkiniams. Todėl nenuostabu, kad dažnai jų nesupranta ir vengia.

Šio tipo moterims galima būtų priskirti Žaną D’Ark, taip pat Argentinos prezidento žmoną Evą Peron. Iš istorijos žinoma, kad pirmoji buvo sudeginta ant laužo kaip ragana, o antroji – priversta atsisakyti kandidatavimo į Argentinos viceprezidentes.

Būdama ypatinga tarpininkė rizikuoja tapti kitokia. Kaip ir lakštingala, ji arba garbinama auksiniame narve, arba ignoruojama, lyg neegzistuotų. Tikėtina, kad dėl savitų galių ir pojūčių tokių moterų nepripažins, jas pažemins ar ištrems. Gali būti, kad, norėdamos išlikti, jos bus priverstos slėpti savo galias.

Tačiau egzistuoja ir kitas pavojus. Jeigu tarpininkė pati neigs savo intuityvią prigimtį, ji gali patirti didelių psichologinių sunkumų. Toks atsiskyrimas nuo savęs – praradimas ne tik joms, bet ir kultūrai, kuri, kaip ir Kinijos monarchas, susirgs be jautrios lakštingalos giesmės. Nedaug kas gali pravirkdyti imperatorių. Tarpininkės įkvepia pastebėti savo dvasinius pokyčius, mato kituose slypinčius talentus.

Jūros karalaitės atspindys heteroje

(Jūros karalaitė pagal H. K. Anderseną)

Meilės santykis dažnai siejamas su kančia. Toks ryšys – tarsi išbandymas, vedantis į tobulėjimą arba žlugimą. Šis skirtingų polių pajautimas būdingas moteriai – heterai, antrajam T. Wolff nurodytajam tipui. Šią moterį labiausiai domina ryšys su vyru ir šio santykio keitimasis, augimas. Šeima ar bendruomenė šio tipo moteriai nėra svarbi. Ji, kaip ir gražioji nėrovė, visuomet seka savąjį princą.

Hetera, ieškodama tokio partnerio, dėl kurio sutiktų atiduoti balsą, paaukoti šeimą ir namus, nori, kad mylimasis priimtų ir jam skirtus iššūkius. Ji nėra ramios ir saugios aplinkos kūrėja, greičiau – vedlė gyvenimo ir asmenybės pokyčių link. Hetera neblogai pažįsta vyrus, todėl jai nesunku susipažinti ir užmegzti santykius. Štai jūros karalaitei nereikėjo balso, kad sužavėtų princą, jai užteko išraiškingų akių, švelnaus judesio ir trapaus grožio. Tačiau atsidavimas kitam gali vesti į pražūtį. Mažajai nėrovei princas buvo svarbesnis už gimtųjų namų šilumą. Pasirinkusi mylėti, ji pasirinko mirti.

Jeigu jūsų gyvenimas – ištisa nelaimingai pasibaigusių meilės istorijų virtinė, jeigu iš vyro reikalaujate nuolatinio dėmesio, jeigu būdama viena ar su draugėmis jaučiate, kad nesate visiškai patenkinta, nes jums trūksta jumis besižavinčio vyriško žvilgsnio, gali būti, kad hetera – svarbi jūsų moteriškosios esybės dalis. Būkite atsargi – heteros santykiai su vyru dažnai nutrūksta. Visų pirma, ši moteris netęs santykių, kurie neauga, netobulėja. Greičiau, kaip jūros karalaitė šoks į šaltą jūrą nei laikysis to, kas neturi ateities. Kita vertus, jai sunku įsipareigoti ilgam. Todėl šios moters gyvenimas pilnas emocinių svarstymų ir nestabilių prisirišimų. Heteros savybes gana gerai įamžina aktorė Marilyn Monroe. Visų laikų moteriškumo simboliu laikyta moteris asmeniniame gyvenime buvo labai nelaiminga.

Visgi, nereikėtų suklysti vertinant heteros tipo moteris. Išorė ne visuomet tampa jų ginklu. Šiuo atveju moteriškumą derėtų suprasti kaip psichologinį mechanizmą, atsiskleidžiantį per sumanumą, kūrybiškumą ir intelektą.

Heteros tipo moteris, būdama pasiaukojanti ir atsidavusi, dažnai pamiršta apie savo finansinę, socialinę gerovę. Santykiams nutrūkus, moteris lieka viena, nes nieko be vyro ir neturėjo. Tam, kad išvengtų tokio likimo, moteris turėtų išmokti puoselėti savo talentus, o megzdama socialinius ryšius neapsiryboti vien vyrais.

Mažosios Pepės atspindys amazonėje

(Pepė Ilgakojinė pagal A. Lindgren)

Amazonės graikų mitologijoje – tai moterų karių tauta. Nieko keista, kad šis T. Wollf išskirtas tipas apibūdina nepriklausomą, turinčią stiprų vyrišką pradą, mėgstančią ir priimančią iššūkius moterį. Tokios moters siekis įnešti savąją dalį į pasaulinę „areną“ gali pakeisti net istoriją. Prisiminkime Margaret Thatcher. Ši moteris, sugrąžinusi Didžiąją Britaniją į galingiausių pasaulio valstybių gretas, sugebėjo parodyti, kad ne kiekvieną moterį galima pavadinti silpnąja lytimi.

Amazonės bruožus galima pastebėti dar vaikystėje. Pavyzdžiui, A. Lindgren sukurta herojė raudonplaukė Pepė turi jų tikrai nemažai. Padūkėlė visada žinojo, kas jai geriausia ir kaip to pasiekti. Ji niekada nekreipė dėmesio į draudimus ir skatinimus elgtis mergaitiškai.

Pirmą kartą nuėjusi į svečius Pepė nesistengė elgtis pagal priimtas normas: „Atsisėdusi, ji atkišo kojas ir įsistatė lėkštutę tarp kojos pirštų <…>, prisigrūdo tiek bandelių į burną, kad negalėjo žodžio ištarti, nors ir labai stengėsi. Prie stalo sėdėjusios ponios nepatenkintos žvelgė į ją, bet ji nieko nepastebėjo.“

Nors Pepės elgesys ne kartą glumino aplinkinius, tačiau mergaitei padėjo pasiekti savo užsibrėžtų tikslų. Panašių į Pepę, išdykusių mergaičių tikriausiai pažįstate ir realybėje. Jos auga, tampa moterimis, o elgesys, išmoktas vaikystėje, dažnai jas lydi visą gyvenimą. Galbūt šią mažąją išdykėlę rasite ir savyje? Jeigu jums gyvenime darbas yra svarbiausia, jeigu įtariate, kad kolegos jums už nugaros jus vadina beširde, o bosas patiki užduotis, kurios visiems kitiems atrodo neįveikiamos, gali būti, kad šiek tiek amazoniškos prigimties turite.

Gali atrodyti, kad moterų, pasižyminčių vyriškomis savybėmis, anksčiau nebuvo, kad jos atsirado tik moterims tapus emancipuotomis. Tačiau mokslininkai nustatė, jog ne kas kitas, o moterys atrado ginklus, kad galėtų rungtis su fiziškai pranašesniais vyrais. Kas žino, galbūt pirmosios apie tai pagalvojo amazonės tipo moterys? Juk būtent šiam tipui būdingas polinkis konkuruoti su stipriąja lytimi. Pepei konkuravimas taip pat nesvetimas:

„O dabar, ponai ir ponios, noriu jums labai maloniai pasiūlyti! Kas iš jūsų išdrįs susiimti su Stipruoliu Adolfu, kas drįs nugalėti stipriausią pasaulio žmogų?

Niekas nesiryžo.

– Aš prikulsiu, – tarė Pepė Anikai.

– Aišku, bet tu jo neįveiksi, – pasakė Anika. – Juk jis stipriausias vyras visam pasauly.

– Vyras gal, – tarė Pepė. – Bet aš esu stipriausia pasaulyje mergaitė, įsidėmėkit.“

Amazonės polinkis konkuruoti gali pakeisti istoriją. Štai Emmeline Pankhurst, nenorėdama pripažinti, kad moterys turi paklusti vyro valiai, iškovojo moterims teisę balsuoti. Tačiau savo kovingumu amazonės gąsdina aplinkinius, o ypač priešingą lytį. Šios moters jėga ir noras pasiekti tikslą kitiems gali atrodyti kaip įžūlumas, grobikiškumas.

Iš tiesų, po amazonės ryžtingu elgesiu gali slėptis baimė ir pažeidžiamumas. Net linksmutei Pepei trūko šilumos. Kiek mergaitei buvo džiaugsmo, kai po ilgo išsiskyrimo ji pamatė savo tėtį: „Tėti Efraimai! – šaukė Pepė ir pakibusi jam ant kaklo taip mostagavo kojomis, kad jos dideli batai nukrito žemėn.“ Kartais ir stipriajai amazonei reikia nebijoti pabūti silpna mergaite.

Sniego karalienės motiniškumas

(Sniego karalienė pagal pagal H. K. Anderseną)

T. Wolff pastebėjusi, kad kai kurios moterys jaučia didelį poreikį globoti ir norą rūpintis kitais, išskyrė dar vieną moters tipą – motiną. Tokio tipo moterys gali būti geros motinos, mokytojos, psichoterapeutės. Jos geba pajusti, ką galima išryškinti, išauginti, palaikyti. Prie tokių moterų linksta širdis, kai sunku, iš jų laukiama pagalbos ir palaikymo.

Sniego karalienė, turėdama ypatingą dovaną – pajusti kitą žmogų, sugeba pritraukti Kajų. Motinos tipo moterys jaučia, ką kitas galėtų plėtoti ir tobulinti, o tai padeda patraukti ir išlaikyti žmones šalia. Motiniškos moterys palaiko ir puoselėja viską, kas yra silpna ir neišvystyta, todėl prie jų linksta trokštantieji rūpesčio ir globos.

Tačiau kartais motinos tipo moterys pamiršta, jog jos neprivalo visą laiką rūpintis ar globoti kitus. Taip įvyksta tada, kai rūpestis kyla iš noro jaustis reikalingai. Tikriausiai pažįstate tokių mamų, kurios, deklaruodamos meilę ir rūpestį, suvaržo ir slopina kito laisvę. Nenoras paleisti globotinį gali pasireikšti pastangomis kontroliuoti kitą, nebūtinai vaiką. Galima sakyti, kad kartais motinos tipo moterys, siekdamos būti svarbios ir reikalingos, pamiršta net ir vaiko gerovę. Štai Sniego karalienė uždaro Kajų savo rūmuose, kurie spindėte spindi šviesa, tačiau yra šalti ir tušti. Uždarydamos savo pasaulyje, motiniškos moterys leidžia, kad jų globotinio širdis vis stipriau ledėtų ir jis vis labiau pamirštų savo poreikius, būdamas atskirtas nuo išorinio pasaulio.

Gyvendamas pas Sniego karalienę Kajus nepastebėjo, kaip suaugo. Kartais motinos tipo moterys nenori leisti, kad jų globotiniai suaugtų, nes bijo, jog tada atsiskirs nuo jų. Tačiau taip, kaip motina turi mokėti paleisti vaiką, jam užaugus, taip ir motinos tipo moterys turi mokėti suvaldyti poreikį globoti.

Kaip minima tame pačiame straipsnyje “Kiekvienas žmogus kuria savo gyvenimo istoriją. Dažnai norisi ją paversti pasaka su laiminga pabaiga. Ieškome princo, kuris suteiktų begalinę meilę. Bandome atrasti paslėptus turtus ar pastatyti rūmus, kuriuose būtume laimingi iki gyvenimo pabaigos. Bet sunkumai neišvengiami. Pelenėms kelią užkerta pamotės, princesėms – raganos. Tačiau burtų lazdelė – mūsų rankose. Žinodami savo stiprybes ir silpnybes galime patys rinktis, kuria linkme norime eiti ir kokią pasaką sau kuriame. Neverta aklai sekti tipais ar suformuotais stereotipais. Juk sava pasaka visuomet gražiausia, o jos finalas – dažniausiai mūsų pačių padėtas taškas.“

iš žurnalo AŠ IR PSICHOLOGIJA

XXI a. ragana

Taigi, papasakojau labai nedaug apie MOTERIŠKUMO LAISVĖS KLUBO seminarus, rašiau apie pojūčių malonumus, apie Laukinę Moterį… Visa tai, ir apskritai moteriškumas, siejasi su pagrindiniu dalyku – intuicija.

Štai A. Einšteinas teigė: „Intuityvus protas yra šventa dovana, o racionalusis protas – ištikimas tarnas. Mes sukūrėme visuomenę, kuri gerbia tarną ir užmiršo dovaną“. Ši citata atitinka ir šių laikų visuomenę. YPAČ šių laikų…

Pasak medicine.lt: „Intuicija – tai smegenų sugebėjimas įvertinti situaciją ar procesą ir priimti sprendimus be racionalaus proto kišimosi. Ji remiasi instinktais, tačiau ją suponuoti gali ir giliai įsišaknijusios žinios, kurios mums pakužda išeitį net racionaliai to nesuvokiant. Visi turime intuiciją, bet ne visi ją naudojame ir ja pasitikime priimdami sprendimus. Požiūrį į intuiciją ir jos vertinimą dažniausiai nulemia tai, kaip mes buvome auginti, įtakos gali turėti mūsų kultūrinė aplinka. Tėvai, kurie niekada nepasinaudojo savo intuicija ir ja nepasikliovė, neįdiegs šeštojo pojūčio svarbos ir savo vaikams. Kai kuriose kultūrose intuicija labai vertinama, bet daugumoje nugali racionalus protas.“

Aš visada vadovavausi intuicija. Ir visą gyvenimą ja vadovausiuos. Teikiau jai pirmenybę, nors aplinkui žmonės su kiekviena diena garbino „tarną“. Kodėl?  Moterims intuicija ypač naudinga, juk mes kūrėjos, mes jautrios, mes globėjos, todėl turim intuityviai jausti aplinką. Kam elgtis taip kvailai ir nepasinaudoti dovana, kurią suteikė pati gamta. O gamta visada pyksta, kai nevertini to, kas duota. Pati intuicija yra kaip tas pats laukinis vilkiukas – kad jį prisiaukinti, turi pastoviai maitinti, nes būdamas alkanas jis bus piktas… Tik nepainiokit intuicijos su norais, principais, tinguliu ir pan.

Štai būna kartais pagalvoji: „Viską darau teisingai, o nesiseka ir tiek…“ Patarimas yra ir jis tikrai veikia, tai įsiklausyti į save, ten visada glūdi atsakymas. Negirdi? Vadinasi reikia tavo intuiciją pažadinti – duoti vilkiukui pasisotinti!:)

Mano intuicija yra 100 procentinė ir anksčiau net gąsdindavo. Labai gerai pamenu, kai sėdėjau su drauge bare, gurkšnojau kokteiliuką ir ėjau iš proto, kaip mane kankino nuojauta, kad tą vakarą sutiksiu savo buvusią meilę, kurio niekaip negalėjau pamiršti, o ir nebuvau labai ilgai mačius. Tai pasakiau draugei ir po 10 min. įėjo jis! Ne, tai nesutapimas. Taip būna, taip yra… Kaip aš sakau: „jaučiu užpakaliu“:))) Tai svarbu priimant kasdienius sprendimus, svarbius sprendimus, o ypač sprendžiant apie žmones. Jie kuria mūsų aplinką, todėl negali leisti sau naiviai laikyti draugu to, kuris paslapčia tave „ėda“.

Man labai patinka moters lyginimas su ragana. Ne, ne ta stereotipine ragana su karpa ant nosies ir šluota. Viena iš etimologijų raganą sieja su žodžiu regėti.  Raganos turėjo antgamtinę galią tvarkyti ir regeneruoti gyvojo pasaulio bei Visatos reiškinius. Viena būdingiausių raganų galių buvo sugebėjimas pasiversti ir kitus paversti įvairiais gyvūnais, ropliais, rupūžėmis, paukščiais ir t.t. Tie gyvūnai buvo gyvenimo, mirties, atgimimo simboliai, susiję su visu gyvuoju pasauliu. O tada, atsiradus krikščionybei, prasidėjo ir raganų medžioklė. Taigi nesunku visa tai perkelti į šiandien ir pamatyti, kad vyksta tas pats. Moteris – ragana, turi galią regėti, valdyti simbolinę mirtį, atsinaujinimą, gyvybę, o visa aplinka, sociumas – krikščionybė, slopina ją. Negerai būti „ragana“, visuomenei tu naudinga kaip naivi „našlaitėlė“. Ir tokių simbolinių pavyzdžių iš istorijos galima tikrai rasti dar ne vieną.

Siūlau, gal būkime XXI amžiaus raganos?:)))

Bėganti su vilkais. Laukinė moteris…

Na pagaliau atradau ramų pusvalanduką aplankyti savo mylimą blog‘ą. Ir labai noriu pasidalinti įspūdžiais. Pagaliau skaitau knygą, kurią seniai norėjau perskaityti. Tai Clarissa Pinkola Estes knyga „Bėgančios su vilkais“. Knyga, kurios filosofija vadovaujasi ir „Moters studija“. Girdėjau, kad ji dar vadinama „moters biblija“.  Tikiu, kad dauguma ją skaitėt arba bent pavadinimas pasirodė tikrai girdėtas:)

Mes visos ilgimės laisvės. Kultūra beveik neturi priešnuodžių nuo ilgesio. Mus pratino gėdytis šitokių troškimų. Atsiauginusios ilgus plaukus, mes įgudome slėpti po jais savo jausmus. Tačiau dieną ir naktį mums už nugaros tebešmėkščioja pirmapradės Laukinės Moters šešėlis. Kur bebūtume, tas šešėlis sėlina mums iš paskos ir aiškiai turi keturias kojas.

Perskaičius pavadinimą ir išgirdus sąvoką „laukinė“, sąmonė automatiškai sustoja ties pagrindine šio žodžio prasme, tačiau šioje knygoje yra visai kitaip.

Taigi žodį „laukinė“ mes čia vartosime (…) pirmine prasme, kuri nurodo natūralų gyvenimo būdą: taip gyvendama gyva būtybė, criatura, nepraranda vidinio savo integralumo ir sykiu pripažįsta tam tikrus sveikus apribojimus. Žodžiai „laukinė moteris“ verčia moteris prisiminti, kas jos yra ir ką jos veikia. Tai metafora, apibūdinanti mus visus palaikančią jėgą. Tai šios jėgos, be kurios moterys neįstengtų gyventi, suasmeninimas.

Skaitau šią knygą godžiai, bandydama įsijausti į žodžių prasmę, kad kiekvienas jų atneštų maksimalią naudą. Kai atradau pastraipą apie moteris, kurių „laukinė jėga“ miega, tai net išsigandau! Kaip dažnai tai jaučiu!

…jautiesi be galo išsunkta, pervargusi, sudirgusi, prislėgta, sumišusi, užguita, iškankinta ir atbukusi. Nuolat ko nors bijai, svyruoji ir drebi, nejauti nei įkvėpimo, nei gyvenimo džiaugsmo, nei pilnatvės, tik amžiną graužatį ir gėdą, be perstojo nerviniesi ir blaškaisi, bet nerandi nei išeities, nei atgaivos, nei priebėgos ir paprasčiausiai kraustaisi iš proto.

…kūrybines savo jėgas atiduodi kitiems, renkiesi tokius partnerius, darbus ir draugus, kurie čiulpte iščiulpia iš tavęs visus syvus; kenti dėl suardytų gyvybinių savo ciklų, jautiesi esanti per daug uždara, nepaslanki, netvirta, neryžtinga, neįstengianti nei išlaikyti gyvenimo tempo, nei sustoti ir atsikvėpti.

Bijai sustoti ir bijai veikti, nuolat skaičiuoji iki trijų, bet taip nieko ir nepradedi, esi pernelyg savikritiška ir susidvejinusi, nors visais kitais atžvilgiais – puikios formos ir galėtum kalnus nuversti. Visi šie trūkumai ir negalavimai nėra tiktai šio amžiaus ar atskiros epochos bėda – jie virsta epidemija bet kur ir bet kada, kai tiktai moterys patiria priespaudą, o laukinė jų prigimtis pakliūva į spąstus.

O kokia jautiesi, kai „laukinė moteris“ pabunda, kai ji tave visą užpildo, kai žvelgi jos akimis???

Moterys, kurios buvo jos netekusios, o paskui vėl surado, iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti ją visiems laikams. Kai jau ją atgauna, jos bet kokia kaina siekia ir išlaikyti, nes tiktai jos dėka suklesti jų kūrybingumas, santykiai su kitais žmonėmis darosi prasmingesni, gilesni ir turtingesni, susitvarko jų seksualiniai, kūrybos, darbo ir poilsio ciklai, o jos pačios liaunasi buvusios svetimų grobuoniškų  kėslų objektu, nes pasijunta nė kiek ne mažiau už kitus turinčios prigimtinę teisę augti ir klestėti. Dabar dienos pabaigoje apimantis nuovargis ateina po prasmingų darbų ir drąsių žygių, o ne nuo sekinančio sukimosi vis tų pačių smulkių rūpesčių, niekingų minčių ir nykių santykių rate. Moterys pradeda instinktyviai jausti, kam metas mirti, o kas privalo gyventi; išmoksta prireikus pasitraukti, o kai reikia, sugeba pasilikti.

…ryžingai šluojam visokį šlamštą nuo stalo, nedvejodamos atsikratom išsisėmusių santykių, išlaisviname savo protą ir mąstymą, verčiame naują puslapį, reikalaujame atvangos, laužome taisykles, ir tegu nors pasaulis liaunasi sukęsis – mes nebegalime daugiau be jos gyventi!

Skaitant kiekvieną šios knygos puslapį neįmanoma neatverti plačiau akių ir giliau neįkvėpti!!! Manau, kad atradau naują religiją!!!:)))

Straipsnis apie “laukinę moterį”, kurio komentarai ne mažiau vertingi už patį straipsnį:)

http://zurnalas.darnipora.lt/laukine-moteris-103.html

Nepriklausoma moteris

Naršydama internete radau įdomų tekstuką su pamokančia mintimi apie “nepriklausomą moterį“. Dalinuosi su Jumis ir palieku laisvės interpretacijai:) 

Gyveno kartą ABSOLIUČIAI NEPRIKLAUSOMA MOTERIS. Maždaug prieš metus ji tapo tokia – absoliučiai nepriklausoma. Ir tuo siaubingai didžiavosi. Ji atsibusdavo suskambus žadintuvui ir niekad nesilepindavo lovoje. Jai buvo vis tiek, ar gerti kavą, ar arbatą: ji ilgai kovojo su priklausomybe nuo kofeino. Ir įveikė, tuo pat metu pašalindama iš savo raciono viską, kas saldu, kaloringa ir nenaudinga. Todėl ji gėrė rytais vandenį ir valgė nesaldžią ir nesūdytą avižinę košę. Ji išsiskyrė su draugėmis, nes jai nesinorėjo nuo jų priklausyti. Ji buvo visiškai abejinga apsipirkimams ir niekas nedrįstų papriekaištauti jai, kad dėl blizgančio skuduro gali pamesti galvą. Nuo to laiko, kai ji išvijo savo mylimajį (juk vos netapo nuo jo priklausoma!), praėjo jau daug mėnesių. Trumpiau tariant, ABSOLIUČIAI NEPRIKLAUSOMA MOTERIS jautė, kad dar truputėlis ir ji taps IDEALIA MOTERIMI.

Šeštadienio rytą už jos durų pasigirdo krebždesys. Ji atidarė. Svyruodama iš nuovargio, ant slenksčio stovėjo KATĖ. Moteris įsižiūrėjo ir aiktelėjo:

-Tu?! Bet… Kaipgi taip? Trys šimtai keturiasdešimt kilometrų?!

-Aš ėjau ištisus metus. – ir KATĖ, įėjusi į namus, bejėgiškai prisiglaudė prie kėdės kojelės.

-Kodėl?

-Pasiilgau. – atsiduso KATĖ. – Aš negaliu be tavęs gyventi, ir be mūsų namų, ir be mūsų vyriškio. Beje, o kur jisai?

-Bet juk aš nuvežiau tave pas tetą į kaimą… Tu neįsižeidei?

-Iš pradžių – taip. Bet paskui atleidau. Aš juk suprantu: tu taip norėjai tapti nepriklausoma…

-Ir tapau! – moters balstas staiga išdavikiškai sudrebėjo.

-Ką gi, sveikinu. – sukuždėjo KATĖ. – Nieko nepadarysi. Aš pailsėsiu dienelę ir keliausiu atgal.

Naktį moteris krūptelėjusi atsimerkė – ji visada atsibusdavo nuo nesuprantamo ilgesingos tuštumos krūtinėje pojūčio. Palei širdį buvo šalta, tartum viduje kas būtų ventiliatorių įjungęs. Iš įpratimo ji ištiesė ranką pasiimti raminančių vaistų ir užčiuopė šiltą kailiuką. KATĖ minkštai pražingsniavo antklode, prigulė pašonėje, sumurkė. Netrukus šaltas ventiliatorius krūtinėje pradingo.

Praėjo trys dienos. Moteris pabudo. Pusvalandį pasilepino lovoje, paskui nulėkė į virtuvę, iš anksto mėgaudamasi juoda kava su dar juodesniu šokoladu. Paskui pasiekė mobilų ir uždavė savo mylimam vyriškiui svarbiausią klausimą: „Kur tu?“ – tokių žinučių ji vakar išsiuntė kokį šimtą. Paskui susitarė su drauge susitikti kavinėje. Ir staiga pamatė KATĘ, sėdinčią prie durų.

-Išleisk mane. – paprašė jinai.

-Tu išeini? – moters akyse sublizgo ašaros. – Bet dabar aš nebegalėsiu be tavęs.

-Nusiramink. – atsakė KATĖ. – Aš tiesiog pasivaikščiosiu ir greitai grįšiu. Ir neužrakink durų. Juk nepriklausomybė – tai visai ne priklausomumų buvimas, kaip tau atrodė. Nepriklausomybė – tai žinojimas, kad durys atrakintos. O dar nepriklausomybė – tai laimė. Laimė, kad pas tave yra kažkas, pas ką tu pasirengusi 347 kilometrus pėstute nueiti…

Ir KATĖ peržengė slenkstį, padrąsinančiai nusišypsojusi ABSOLIUČIAI NORMALIAI MOTERIAI.

[http://www.visokybes.com/wiki/165/2642_Nepriklausomyb%C4%97]